Šachmatų partijų pabaigos.

2.  

   Partijų pabaigos yra šachmatų partijos etapas, kai lieka nedaug figūrų. Riba tarp vidurio žaidimo ir pabaigos dažnai nėra aiški [1] - ji susidaro iškeitus didžąją dalį figūrų. Tačiau pabaigos savo žaidimo strategija ir technika skiriasi nuo vidurio žaidimo: pėstininkai pasidaro svarbūs, juos stengiamasi pravesti į aštuntąją horizontalę ir paversti kuria nors figūra, dažniausiai valdove. Karalius, kuris vidurio žaidime buvo ginamas nuo mato grasinimų, partijų pabaigose tampa stipria figūra. Jį galima atvesti į lentos centrą ir panaudoti kaip atakuojančią figūrą.

   Daug stipriausiųjų žaidėjų pabaigų teorijos reikšmę labai vertino dėl jos išbaigtumo. Tuo tarpu, kai partijų pradžių teorija dažnai kinta, pabaigų teorija lieka pastovi. Daug žmonių kūrė dirbtines pabaigų padėtis – etiudus, kur laimėjimo, ar lygiųjų kelias neaiškus. Tai skatino analizuoti pabaigoje susidarančias padėtis ir taip padėjo pabaigų žaidimo teorijos vystymuisi.

   Partijų pabaigose turinčiai persvarą pusei reiktų mėginti iškeisti figūras (rikius, žirgus, bokštus ir valdoves), bet vengti keistis pėstininkais. Tai palengvins turimą persvarą paversti laimėjimu. Besiginančiai pusei reiktų elgtis atvirkščiai ir stengtis be reikalo nesikeisti figūromis.

  Pabaigas galima skirstyti pagal liekančias ant lentos figūras.

1. Pabaigų tipai

Pabaigas galima skirstyti į tris tipus:

1.                        Teorines pabaigų padėtis, kurios gerai išanalizuotos, žinomas jų rezultatas , ir jo pasiekimas tik žaidėjo individualios žaidimo technikos klausymas.

2.                        Praktines pabaigų padėtis susidarančias žaidžiant partiją, kur žaidėjas išradingai žaisdamas perveda jas į teorines padėtis.

3.                        Sukurtas pabaigas  - etiudus, kuriuose sprendimo metu surandamos gerai paslėptos teorinės padėtys.

 2. Kur prasideda pabaigos

   Nėra nustatyta griežtų sąlygų nuo kada prasideda partijų pabaigos [1]. Špielmanas, remdamasis santykine figūrų vertinimo taškais sistema, siūlė pabaigomis vadinti padėtis, kai kiekvieno iš žaidėjo turimų figūrų, neįskaitant karaliaus, taškų vertė 13 ir mažiau. Kita alternatyva būtų pabaigomis vadinti padėtis, kuriose galima efektyviai panaudoti karalių, bet čia yra keletas išimčių (Speelman 1981:7–8). Minevas pabaigomis vadina padėtis, kuriose be karalių ir pėstininkų yra ne daugiau keturių figūrų (Minev 2004:5). Kai kurie autoriai mano, kad pabaigos tai padėtys be valdovių, kiti mano, kad valdovė galėtų būti, bet be bokšto. Flearas (Flear) siūlo pabaigomis vadinti padėtis, kur kiekvienas žaidėjas be pėstininkų ir karaliaus turėtų ne daugiau kaip po vieną figūrą, o padėtis, kur bent vienas žaidėjas turi  dvi figūras – „ne visiškai pabaigos“ ("Not Quite an Endgame" (NQE)) (Flear 2007:7–8).

  Kai kurie etiudų kompozitoriai mano, kad pabaigos prasideda tada, kai žaidėjas, kurio eilė daryti ėjimą ant lentos, gali, prieš bet kokį varžovo tęsinį, pasiekti pergalę ar lygiasias.

  Mednis ir Crouch mano, kad žaidimas yra vis dar vidurio, kai vidurio žaidimo elementai apibūdina padėtį. Žaidimas nėra pabaiga, jei :

1.                         Geresnis išsivystymas

2.                        Atakai atidarytos linijos

3.                        Blogai apsaugota karaliaus padėtis

4.                        Ne vietoj randasi figūros. (Mednis & Crouch 1992).

3.  Pagrindinės nuostatos

  Figūrų ir pėstininkų pabaigose, (50-60) % atvejų, pėstininkas „viršaus“ yra pakankamas pranašumas pasiekti laimėjimą. Pėstininko pranašumas tampa dar didesnis, kai stiprioji pusė turi pozicinį pranašumą (Euwe & Meiden 1966:xvi). Bendrai imant, žaidėjas turintis materialinę persvarą turi stengtis iškeisti figūras, kad pasiektų pabaigas. Bet yra keletas išimčių:

1.                        Pabaigose, kur abu žaidėjai turi po du bokštus ir pėstininkus – žaidėjas turintis daugiau pėstininkų turi geresnes galimybes kol tebėra abu bokštai;

2.                        Kai abi pusės turi įvairialaukius rikius su kitomis figūromis, žaidėjas turintis persvarą turėtų vengti iškeisti kitas figūras.

Kai visi pėstininkai yra vienoje pusėje, stiprioji pusė turėtų keisdamasi pėstininkais sudaryti praeinantį pėstininką.

  Žaidėjui turinčiam daugiau pėstininkų geriau vengti iškeisti per daug pėstininkų, nes po to gali nebelikti su kuo laimėti. Kai pėstininkai yra abiejose lentos pusėse, laimėti turint daugau pėstininkų yra lengviau. Karaliaus ir pėstininkų pabaigose su tolimu praeinančiu pėstininku laimėti kur kas lengviau, nei bokštų pabaigose.

  Besivystant kompjuteriniams šachmatams buvo sukurtos pabaigų duomenų bazės, kuriose laikomos atbulinio analizo būdu apskaičiuotos galimos padėtys. Tai panaudojama kompjuterinėse žaidimo programose, kurios taip suranda konkrečią padėtį šioje duomenų bazėje ir gali sėkmingai žaisti.

Max Euwe ir Walter Meiden taip apibūdino pėstininko persvaros galimybes:

1.                        Karaliaus ir pėstininkų pabaigose papildomas pėstininkas daugiau kaip 90 ٪ atvejų lemia laimėjimą

2.                        Figūrų ir pėstininkų pabaigose papildomas pėstininkas 50-60 ٪ atvejų lemia laimėjimą Šis procentas didėja, kai stiprioji pusė turi pozicinę persvarą.

3.                        Karalius turi svarbų vaidmenį pabaigoje

4.                        Pabaigose, lyginant su kitomis partijos stadijomis, inciatyva turi didesnį vaidmenį.

5.                        Labai stiprūs yra du sujungti praeinantys pėstininkai, kai jie pasiekia 6-tąją horizontalę, jų potencialus pajėgumas gali prilygti bokšto pajėgumui .

4. Pabaigų rūšiavimas.

4.1 Pagrindiniai matai

4.2 Karaliaus ir pėstininkų pabaigos

4.2.1 Karalius ir pėstininkas prieš karalių

4.2.2 Karalius ir pėstininkai prieš karalių ir pėstininkus.

4.3 Žirgo ir pėstininkų pabaigos

4.3.1 Žirgas ir pėstininkas prieš žirgą

4.4 Rikio ir pėstininko pabaigos

4.4.1 Rikis ir pėstininkas prieš tos pačios spalvos rikį

4.4.2 Skirtingų spalvų rikiai

4.5 Rikis prieš žirgus (su pėstininkais)

4.5.1 Rikis ir pėstininkas prieš žirgą

4.5.2 Žirgas ir pėstininkas prieš žirgą

4.6 Bokštas ir pėstininkai

4.6.1 Bokštas ir pėstininkas prieš bokštą

4.7 Valdovės ir pėstininkų pabaigos

4.7.1 Valdovė ir pėstininkai prieš valdovę

4.8 Bokštas prieš lengvąją figūrą

4.9 Dvi lengvosios figūros prieš bokštą

4.10 Valdovė prieš du bokštus

4.11 Valdovė prieš bokštą ir lengvąją figūrą

4.12 Valdovė prieš bokštą

4.13 Figūra prieš pėstininkus

4.14 Pabaigos be pėstininkų

Šaltiniai

1.  http://en.wikipedia.org/wiki/Chess_endgame

Rekomenduotina literatūra.

1.       Winning Chess Endings, by Yasser Seirawan, 2003, Everyman Chess.  Gera įvadinė knyga.

2.       Just the Facts!: Winning Endgame Knowledge in One Volume, Lev Alburt and Nikolai Krogius, 2000,  Gera įvadinė knyga.

3.      Essential Chess Endings: the Tournament Player's Guide, by James Howell, 1997, Batsford.  Nedidelė, bet išsami knyga.

4.      Grandmaster Secrets: Endings, by Andrew Soltis, 1997, 2003, Thinker's Press, ISBN  Pradinis kursas.

5.       Pandolfini's Endgame Course, by Bruce Pandolfini, 1988, Fireside,  Daug trumpų elementarių pamokų.

6.       Fundamental Chess Endings, by Karsten Müller and Frank Lamprecht, 2001, Gambit Publications. Verta dėmesio – išsami ir moderni

7.       Basic Chess Endings, by Reuben Fine and Pal Benko, 1941, 2003, McKay. Fine Išleista dar 1941 metais buvo peržiūrėta Benko.

8.       Dvoretsky's Endgame Manual, second edition, by Mark Dvoretsky, 2006, Russel Enterprises. Moderni knyga

9.       Silman's Complete Endgame Course: From Beginner To Master, Jeremy Silman, 2007, Siles Press, Medžiagą pateikia originalia forma - prasideda nuo medžiagos pradedantiesiems ir baigiasi medžiaga meistrams.

 

 
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas