Skandinaviška ginyba, dar Centro ginyba ( angl. Center Counter Defense)  susidaro po ėjimų 1.e4 d5. Encyclopaedia of Chess Openings jai priskiria kodą B01. Ji yra viena iš seniausių [1] pradžių. Kaip pateikia istoriniai šaltiniai, dar 1475 m. Centro ginyba buvo žaista Valencijoje  tarp  Francesco di Castellvi ir Narciso Vinyoles. Tai buvo bene pirmoji užrašyta šachmatų partija. Kartu su prancūziškąja ginyba tai viena iš seniausų ginybų žaidžiant prieš baltųjų ėjimą 1.e4.

   Skandinavijos meistrų analizai XIX a., vėliau ir Collijn, parodė, kad žaidimui juodosiomis figūromis Centro ginyba tinka. Bet ši pradžia niekada nebuvo populiari tarp aukštesniojo lygio žaidėjų.

  Bet vis tik žaidžiančiųjų buvo - dažnai ją žaisdavo Joseph Henry Blackburne ir Jacques Mieses . Jie XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje labai vystė skandinaviškos ginybos teoriją. Centro ginybą naudojo Aleksandras Aliochinas žaisdamas prieš pasaulio čempioną Emanuelį Laskerį, St. Petersburg 1914, Chosé Raúl Kapablanka ją žaisdamas du kart laimėjo [2, 3] 1915 metais Niujorke.  Apie 1960 metus  vietoj centro ginybos dažniau pradėtas vartoti skandinaviškos ginybos pavadinimas, bet, kai kur (JAV) jis išliko iki šių laikų.

   Laikas  nuo laiko ją žaisdavo ir didmeistris Bentas Larsenas , kuris naudodamas Skandinaviškąją ginybą laimėjo prieš pasaulio čemioną Anatolijų Karpovą tuo padidindamas šios pradžios populiarumą. Taip pat ją retkarčiais žaisdavo Davidas Bronsteinas ir Nona Gaprindashvili. Nuo 1980 m. ją dažnai žaisdavo Ian Rogers. Tačiau pasaulio čempionato mačuose ji buvo retai žaidžiama, bet buvo:  1995 metų mače Niujorke Viswanathanas Anandas žaisdamas ją juodaisiais prieš Garį Kasparovą buvo gavęs puikią poziciją, deja vėliau jis partiją pralaimėjo [4].

     Pagrindiniai variantai

 Baltieji paprastai žaidžia 2.exd5, o juodieji turi du pagrindinius atsakymus 2...Žf6 (Maršalo gambitas) ir 2...Vxd5. Dar yra ėjimas 2...c6, bet jis retai sutinkamas meistrų lygio partijose.

2...Žf6

   Juodųjų atsakymas 2.Žf6, kartais žinomas, kaip Maršalo ginyba. Šio ėjimo idėja atidėti pėstininko susigražinimą tam, kad išvengtų , kai juodieji kerta pėstininką valdove, tempų praradimų. Po 2.Žf6 baltieji turi keletą galimybių.

   Modernusis variantas susidaro po 3.d4. Didmeistris John Emms mano, kad tai pagrindinis tęsinys, kurio idėja yra gražinti pėstininką už greitą figūrų išsivystymą. Dažniausiai sutinkamas juodųjų ėjimas yra 3...Žxd5, Baltieji paprastai atsako 4.c4 ir juodieji turi rinktis, kur eiti žirgu tarp 4.Žb6 apie kurį Ron Harman and Shaun Halbut knygoje „Winning with the Scandinavian“ rašo, kad tai labiausiai aktyvus juodųjų atsakymas [4] ir  4...Žf6 apie kurį Emms sako: „ šiek tiek neįprastas , bet galimas“ [8].   Trečia galimybė būtų (šiek tiek klastingas) ėjimas 4...Žb4?! (Kielio variantas). Juodieji tikisi gauti gerą žaidimą po 5.Va4+ Ž8c6 6.d5? b5! . Bet baltųjų niekas neverčia taip žaisti. Jie įgyja didelį pranašumą po 5.a3 Ž4c6 6.d5 Že5 7.Žf3 (arba 7.f4 Žg6 8.Rd3 e5 9.Ve2) ar 5.Va4+ Ž8c6 6.a3. Todėl Kielio variantas praktikoje retai besutinkamas.

   Po 4...Žb6 5.Žf3 Rg4 baltieji gali žaisti aštriai - 6.c5!?. Juodiesiems geriau atsitraukti 6....Ž6d7!, vietoj 6....Žd5?dėl 7.Vb3, kaip partijoje Timman-Bakkali, žaistoje 1974 Nicos olimpiadoje. Po 7...b6? 8.Že5!  juodieji pasidavė. Baltieji taip pat laimi ir po aštraus: 7...Rxf3 8.Vxb7! Že3 9.Vxf3 Žc2+ 10.Kd1 Žxa1 11.Vxa8 [2,3].

   Vietoj 3....Žd5 juodieji gali žaisti aštrų portugališką arba Jadoul variantą 3...Bg4!?. Šiuo tęsiniu už greitą figūrų išsivystymą ir figūrų aktyvumą juodieji atsisako d pėstininko susigražinimo. Tolimesnis žaidimas primena islandišką gambitą. Baltieji paprastai žaidžia: 4.f3 Rf5 5.Rb5+ Žbd7 6.c4.

  Retai besutinkamas Richterio variantas 3...g6.

2...Vd5

    Po 2...Vd5 dažniausiai žaidžiama 3.Žc3, nes taip baltieji laimi tempą. Juodieji turi nedaug pasirinkimų. Klasikinis ir dabar populiariausias tęsinys yra 3...Va5. Kitas , dėka didmeistrių Sergei Tiviakov ir Bojan Kurajica, gijęs populiarumą 1990-tųjų  gale yra ėjimas 3...Vd6, vadinamas Bronšteino, ar Pytelio variantu. Rečiau žaidžiama 3...Vd8, ar 3...Ve5+ (mėgėjų variantas)

    Retai kada žaidžiama 3...Ve6 (Mieses variantas), kurio idėja - po 4.Re2 juodieji žaidžia 4...Vg6  atakuodami g2 pėstininką. Šis tęsinys vertinamas ne kaip, nes juodieji atsilieka su figūrų išvystymu.    Parodomoje partijoje per televiziją [6] juodieji žaisdami prieš Gari Kasparovą 3...Ve6, gavo matą po 23 ėjimų.

    Po 3...Va5 baltieji turi pasirinkimą tarp keletos tęsinių: pagrindinis tęsinys yra 4.d4 c6 (ar 4...e5) 5.Žf3 Žf6 6.Rc4 Rf5 (kita galimybė 6...Rg4) 7.Rd2 e6. Dabar baltieji gali žaisti agresyviai - 8.Ve2, arba ramiai 8.O-O.

   Kitas tęsinys po 3...Va5 būtų b7 pėstininko ataka pervedus rikį į diagonalę h1-a8: 4.g3 Žf6 5.Rg2 c6 6.Žf3  vėliau 0-0, Bb1, ir toliau pėstininku b iki b4-b5.

   Rizikingas yra gambitas 4.b4?!. Juodiesiems žaidžiant teisingai, baltieji negauna kompensacijos už paaukotą pėstininką, nors tai nelegva įrodyti žaidžiant prie lentos.

   Alternativa ėjimui 3.Žc3 būtų 3.d4, po kurio juodieji gali pereiti į Nimcovičiaus ginybą po 3...Žc6 (1.e4 Žc6 2.d4 d5 3.exd5 Vxd5). Po 3...Žc6 4.Žf3 Rg4 5.Re2 0-0-0 juodieji yra geriau išsivystę kas kompensuoja baltųjų centrą po c4. Juodieji į 3.d4 gali atsakyti 3...e5. Po įprastinio 4.dxe5, juodieji dažnai aukoja pėstininką 4...Vxd1+ 5.Kxd1 Žc6. Jei baltieji gina pėstininką, juodieji žaidžia...Rg4+ ir 0-0-0 pav. 6.Rb5 Rg4+ 7.f3 0-0-0+ ir dėl geresnio išsivystymo ir centre įstrigusio baltųjų karaliaus juodieji turi kompensaciją.

   Mažiau populiarus ėjimas yra  4...Vxe5, nes valdovė jau du kart vaikščiojo ir dar kartą gali būti atakuota po Žf3. Tačiau, kai kurie didmeistriai , kaip Tiviakov įrodinėja, kad tuo  ne taip lengvai galima pasinaudoti.

    Juodųjų valdovės grįžimas atgal 3...Vd8 yra gal būt seniausias iš skandinaviškosios partijos variantų, Iki XX amžiaus jis buvo pagrindinis tęsinys, jei spresime pagal išlikusius partijos Castellvi - Vinyoles žaistos 1475 metais užrašus.

    Iki XX a. pradžios 3...Vd8 buvo pagrindinis tęsinys . Howard Staunton savo knygoje Chess-Player's Handbook [7] jį vertino, kaip „geriausį“, nors vėliau vis tik 3...Va5 tapo pagrindiniu tęsiniu. 1960-taisiais 3...Vd8 tęsinys buvo atgijęs po partijos A. Fuderer - D. Bronstein , kurią D. Bronšteinas , deja vėliau pralaimėjo. Bronšteino partija atgaivino ankstesnius tęsinius 4.d4 Žf6.   Kiti didmeistriai žaisdami juodosiomis figūromis vystydavo rikį ant g7: 4.d4 g6, vėliau eidavo Žg8h6.

 Skaudų smūgį tęsinio 3...Vd8 reputacijai sudavė dvi R. Fischerio partijos: Robertas Fišeris-Karlas Robačas, žaistos 1962 metais ir Robertas Fišeris - Williamas Adisonas 1970 m. Jos abi buvo vėliau įtrauktos į R. Fišerio knygą My 60 Memorable Games

    Pastaraisiais metais auga 3...Vd6 populiarumas. Iš pirmo žvilgsnio ėjimas įtartinas, nes valdovė vėliau gali būti puolama ėjimais Žb5, ar Rh4, dėl ko anksčiau šis ėjimas anksčiau ir nebūdavo naudojamas. Tačiau eilė dimeistrų įrodinėja, kad 3...Vd6 galima žaisti ir taip nuo 1990-tųjų vidurio, buvo žaidžiama aukšto lygio šachmatininkų partijose. Vėliau prieš šį tęsinį baltieji surado efektyvią figūrų išdėstymo schemą: d4, Žf3, g3, Rg2, 0-0, kur po Že5 baltieji gauna stiprią ir aktyvią padėtį.

   Alternatyvos ėjimui 2.exd5.

     Yra keleta būdų, kaip baltiesiems išvengti skandinaviškos ginybos pagrindinių tęsinių. Vienas iš jų žaidžiant 2.Žc3 , arba 2.d4, ar dxe4 pereinama į Dunsto pradžią.  Po 2. e5?! Juodieji gali žaisti 2....c5 ir vėliau ...e6 ir taip pereiti juodiesiems naudingas  prancūziškos ginybos figūrų konstrukcijas, kur jų baltalaukis rikis, skirtingai nuo įprastinių variantų, neuždarytas ant c8.

    Šis tęsinys pranašesnis už Karo Kano varianto tęsinį : 1.e4 c6 2.d4 d5 3.e5 c5!?; nes skandinaviškos ginybos tęsinyje pėstininkas į c5 pateko ne per du, kaip Karo Kano ginyboje, bet per vieną ėjimą, todėl juodieji turi geresnę padėtį.

Įtartinas ėjimas yra 2. e5, nes po 2...Rf5 juodieji neturi sunkumų.

    Baltieji gali žaisti 2.d4 po kurio tektų žaisti įtartiną Blackmaro-Diemerio gambitą . Galimi ir kiti retai žaidžiami įtartini tęsiniai, tarp jų: 2. Žf3?!  (Tennisono gambitas), ar 2. g4?! (Zilberminto gambitas), arba 2.d3 dxe4 3.Nc3. Manoma, kad šie šalutiniai tęsiniai pranašumo baltiesiems nesuteikia, todėl meistrai susidūrę su skandinaviškąja ginyba paprastai pasirenka 2.exd5. Nors skandinaviškoji ginyba tarp didmeistrių yra reta, bet ją mėgsta žaisti klubo žaidėjai, nes skandinaviška ginyba riboja baltuosius pasirenkamų variantų skaičiumi.

   Skandinaviškos ginybos trumpųjų partijų galima pažiūrėti žemiau.

 Šaltiniai

1.           en.wikipedia.org/wiki/Scandinavian_Defense

2.           Plaskett, James (2004). The Scandinavian Defence. London: Batsford. pp. 118–21.

3.           Grefe, John and Silman, Jeremy (1983). Center Counter. Coraopolis, Pennsylvania: Chess Enterprises, Inc.. p. 72.

4.           Kasparov-Anand 1995

5.           Harman, Ron, and Taulbut, Shaun (1993). Winning with the Scandinavian. New York: Henry Holt. p. 28.

6.           "Garry Kasparov vs David Letterman (1990)". www.chessgames.com/perl/chessgame.

7.           Staunton, Howard (1864). The chess-player's handbook: A popular and scientific introduction to the game of chess. London: Henry G. Bohn. p. 377. books.google.com

8.           Emms, John (2004). The Scandinavian, 2nd ed.. London: Everyman Chess. p. 97.

9.           Jacques Mieses vs Frank Marshall game at ChessGames.com

1.e4 d5 2.exd5 Qxd5 3.Nc3 Qd8

1.e4 d5 2.exd5 Qxd5 3.Nc3 Qa5 4.d4 c6